Ukrinai – kaimas, saugantis kultūros paveldą

Ukrinaigatvinis kaimasMažeikių rajone, 5 km į rytus nuoŽidikų, šalia kelio Mažeikiai–Skuodas, kairiajameVarduvoskrante, tiesKvistėsžiotimis. Iš čia kilę nemažai žinomų žmonių, čia saugomas akmens meistro Stepono Gailevičiaus atminimas, kultūros paveldo objektai.

Kaimo istorija

      Kaip rašoma virtualioje Mažeikių krašto enciklopedijoje, pirmieji rašytiniai duomenys apie Ukrinus yra XVI a. 1585 m. birželio 17 d. buvo įvykdytas Grigorijaus Ukrino prašymas ir apžiūrėti seni žemės riboženkliai palei Varduvos ir Kvistės upes. Iš kito, 1593 m., dokumento galima įsitikinti, kad prie Kvistės buvęs Ukrino dvarelis vadinosi Pavarduvys. XVI a. pabaigoje minimos pavardės Ukrinas, Ukrinaitis, Ukrinovičius. XVII a. Pavarduvio dvarelis nuo savininkų pradėtas vadinti Ukrinais.

Ukrinai paminėti 1661 m. rugsėjį Telšių pavieto žemės teismo antstolių bajoriškų valdų apžiūros akte. 1667 m. dūmų surašyme nurodyti keturi bajorų ir vienas baudžiauninkų dūmas. Iš Pavarduvio dvarelio atsirado Ukrinų bajorkaimis. Kitame 1690 m. dūmų surašyme Ukrinuose nurodyti tik du neturintys pavaldinių bajorai – Jurgis Lukavičius ir Jurgis Laškovskis. 1690 m. dūmų surašymas neatitiko faktinio kiemų skaičiaus ir buvo žymiai sumažintas. 1717 m. dūmų tarifuose Ukrinai neminimi. Vėliau kaimas atsigavo, 1765 m. juose veikė karčema. 1775 m. dūmų tarifuose Ukrinų bajorkaimyje nurodytos šios šlėktų, neturinčių pavaldinių pavardės: Giniotis Antanas, Girdvainis Juozapas, Lukavičius Petras, Staškovskis Andrius ir Zubavičius Juozapas. Tiktai bajoras Pranciškus Dobševičius turėjo vieną baudžiauninko dūmą.

1776 m. dvarininkas Laurynas Pilsudskis Ukrinų bažnytėlei padovanojo 4 valakus žemės. Tikėtina, kad pats fundatorius pastatydino ir pirmąją bažnytėlę, kurios didysis altorius buvo konsekruotas, t. y. paaukotas Dievo garbei. 1784 m. Ukrinų ir Bukančių bajorkaimių bajorai 1803 m. pastatė naują bažnyčią. Ji ir varpinė 1852 m. liepos 21 d. sudegė. 1857 m. pastatyta dabartinė medinė bažnyčia.

1861 m. įvedus valsčius, Ukrinai priskirti Židikų valsčiui.

XIX a. pabaigoje Ukrinų dalis prie bažnyčios pradėta vadinti miesteliu. 1908 m. vasarą įsteigta vartotojų bendrovė ir atidaryta parduotuvė. 1914 m. buvo 10 gyvenamųjų kiemų, veikė dvi parduotuvės. Netoli bažnyčios įsikūręs Mieznevo dvaras, o šalia Ukrinų – 3–4 rusų kiemai. 

1915 m. gegužės pradžioje Ukrinai atsidūrė vokiečių užimtoje teritorijoje. 1919 m. atidaryta pradinė mokykla, kuri 1923 m. perkelta į Bukančius. Nuo 1927 m. Ukrinuose vėl veikė pradinė mokykla. 1927 m. pradžioje atidaryta pašto agentūra.

Lietuvos Respublikos metais buvo Židikų valsčiaus Ukrinų seniūnija. Pokario metais iki 1974 m. buvo apylinkės centras, o naikinant vienkiemius buvo plečiami kaip kolūkio centrinė gyvenvietė. 1980 m. pastatyti modernūs paslaugų namai. Buvo „Tarybinės Žemaitijos“ kolūkio centrinė gyvenvietė.

Kvistės kairiajame krante, palei kelią į Naudvarę, išlikę Ramanauskų, Ganusevičių, Plechavičių dvarelių liekanos.

2003 m. gegužės 13 d. į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių kompleksų sąrašą įrašyta prie Kvistės upės esanti Ukrinų dvaro sodyba.

Akmeniniai paminklai

      Ukrinuose, kaip rašoma virtualioje Mažeikių krašto enciklopedijoje, gyveno ir kūrė, čia pat kapinėse ir palaidotas Steponas Gailevičius, liaudies akmeninių memorialinių paminklų meistras, skulptorius, vadinamas „akmenų skaldytojas“, „paminklų dirbėjas“ Gailius, Gailis arba Gailevičius. Kaimo aikštėje priešais kapines stovi jo sukurtas paminklas –akmeninis koplystulpis, skirtas liaudies kovoms dėl baudžiavos panaikinimo įamžinti.

      Kaimo kapinėse stovi į kultūros paveldo sąrašą įtraukti skulptoriaus sukurti antkapiniai paminklai. Vienas iš jų – paties skulptoriaus S. Gailevičiaus kapas su antkapiu, kurį jis sau susikūrė. Kapas yra kapinių pietinėje dalyje, antkapis netoli tako, vedančio pro Šv. Antano Paduviečio bažnyčią. Jam iš kairės – du kapai su meistro darbo antkapiniais paminklais: granitine šv. Barboros skulptūra ir reljefais dekoruotu granitiniu antkapiniu kryžiumi. Antkapį sudaro teraco bordiūras, juosiantis želdinių vietą ir paminklą, kuris sudarytas iš keturių dalių: akmeninė plokštė su iškaltu giliu įrašu: „STEFAN / GAILEWICZ / ELZBIETA / 1861“, šalia jos pjedestalas – pailgos formos pilko granito neaukštas stulpelis, kuris papuoštas reljefiškai traktuotais sraigės ir augalinių motyvų ornamentais; į jį įmontuotas įdomios konstrukcijos kalvio darbo metalinis kryžius ir nedidelė akmeninė skulptūrėlė, vaizduojanti barzdotą senuką, susisupusį į vėjo blaškomą apsiaustą. Pastatytas 1885 m. 1976 m. restauruotas, tais pačiais metais „Senuko“ skulptūra nuo kapo perkelta į Lietuvos dailės muziejų, vietoj jos pastatyta skulptoriaus D. Čepo sukurta kopija.

      Kitas paminklas – Daubarų šeimos kapo antkapinė plokštė, pilko granito, viršuje ir apačioje užbaigta pusapskritimio forma. Per visą plokštumą išdėstytas giliai iškaltas memorialinis tekstas, apvestas stačiakampiu reljefiniu kontūru. Virš stačiakampyje esančio teksto komponuotos reljefinės riestės, apačioje – data ir laurų vainiko motyvas. Plokštės viršuje horeljefinės raidės, po jomis gilusis įrašas „ANTO SWIEITA / PAŁAIDOTA / AMELIYA / DAUBARAITI / ir ANOS TIEWAI / ANTONAS / ir DOMICEŁI / 1878“.

      Dar vienas – Dobševičių šeimos kapo antkapinė plokštė, stačiakampė, pilko granito. Visa plokštuma dekoruota giliai iškaltu memorialiniu tekstu, apvestu dviguba iškilia kontūrine juostele. Gilusis įrašas „TOI WYITO PAŁAIDOTY / SP: KAZIMIERAS / DOBSZEWICZE 1832 / YR IO PRIETEŁKAS / ROZALIYA 1820 / MARYONA 1837“.

      J. Kryževičiaus kapo antkapinė plokštė horizontalaus ovalo formos, visa lygi plokštuma užpildyta giliai iškaltu memorialiniu tekstu, apvesta įgilinta kontūrine juostele. Teksto apačioje, centre, kontūrinė juostelė, dekoruota riesčių motyvais, po ja – data. Gilusis įrašas „CZIE / PAŁAIDOST (pastaba - sukeistos r.) / IONAS KRIZEIC / Yr MAGDELENA / Prasza ATMINT / 1829“.

        B. Jančiausko kapo antkapinis kryžius granitinis, montuotas. Paminklo pjedestalą sudaro dvi viena ant kitos sudėtos stačiakampės rausvo granito plokštės, į kiaurymę viduryje įstatytas masyvus kryžiaus kamienas, kuris apačioje turi šiek tiek platesnę cokolinę dalį su komponuotais memorialiniais tekstais. Kryžmė montuota iš kito pailgo granitinio akmens. Kryžiaus viršus ir kryžmės galai dekoruoti apvaliais akmenimis, pritvirtintais metaliniais strypais. Kryžius iškaltas iš pilko granito. Visos kryžiaus plokštumos (iki cokolinės dalies) perimetru apvestos įgilinta dekoratyvia juostele. Stiebas dekoruotas reljefiniais simboliais: kryžmos centre rytinėje pusėje įkomponuota Apvaizdos akis, žemiau jos – iškilus kryžius, apvestas kontūrine juostele, po juo širdis, dar žemiau – žvaigždė. Apatinėje stiebo dalyje – Švč. M. Marijos horeljefas. Ant kryžiaus stiebo kaukolė ir sukryžiuoti kaulai, žemiau – iškilus kryžius ir raidės „S“ ir „P“. Apatinėje stiebo dalyje iškaltas memorialinis įrašas. Apatinėje stiebo dalyje įrašas „CZIE PA / ŁAIDOST BAŁTRA / MIEIUS / IENSZAU / SKIS 1863“. Kryžiaus stiebo šonuose yra įrašai, išdėstyti reljefine juostele apvestose šoninėse plokštumose.

S. Liutiko kapo antkapinė plokštė šviesiai pilko granito, iškirstais kampais, viršuje – pusapskritimio formos, dekoratyviai apvesta kontūrine banguota, iškilia juostele. Visa lygi plokštuma užpildyta giliai iškaltu memorialiniu tekstu. Virš teksto įkomponuotas iškilus kryžius ir raidės „S“ ir „P“ abipus jo. Įrašas „CZIE / PAŁAIDOTAS / STEFONAS / LUTYKA 1856 / YR PRIETEŁKA / KARALINA 1833 / Prasza ATMINT“. Šį paminklą liaudies meistras sukūrė savo krikšto tėvui S. Liutikai.

Saugo atminimą

      Ukriniškiai itin gerbia iškilųjį menininką ir įvairiais būdais stengiasi išsaugoti jo atminimą. S. Gailevičiaus biografinių žinių išlikę nedaug. Patikimiausios jos yra metrikų knygose, kurios saugomos Lietuvos valstybės istorijos archyve. Išsamiai jo biografiją ir atliktus darbus pateikia Alfredas Širmulis 1999 m. išleistoje savo knygoje „Lietuvių liaudies memorialiniai paminklai. Medis. Akmuo. Geležis“.

Kaip teigiama Mažeikių krašto enciklopedijoje, 2009 m. spalį Ukrinų kultūros namuose surengtas bendruomenių susibūrimas ir vykdyto projekto „Kalbėk su akmeniu“, kuris finansuotas iš Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos kultūros rėmimo fondo, pristatymas. Vykdant šį projektą Ukrinuose įrengtas informacinis stendas apie menininką, išleistas atvirukų rinkinys su jo darbų nuotraukomis, parengta fotonuotraukų, kurių autorius Gedeminas Januška, paroda

2010 m. Ukrinų bendruomenės nariai sukūrė šiek tiek daugiau nei keturių minučių trukmės skaitmeninį pasakojimą apie S. Gailevičių Šioje juostoje vaidina patys ukriniškiai: pasakotoja Janina Gylienė bei pagrindinės mokyklos mokiniai, scenarijų pasakojimui parašė mokytoja Jūratė Šiaulienė, filmavo ir montavo Arūnas Daukontas. Pasakojimą kūrė Viešosios bibliotekos Ukrinų filialas bei šio kaimo bendruomenė, komandoje dalyvavo bibliotekininkė Valda Muravjovienė, pedagogės J. Šiaulienė, Jurgita Šilinskytė, bendruomenės pirmininkė Vilma Vžesniauskienė ir kiti. 2011 m. respublikiniame konkurse šis skaitmeninis kūrinys laimėjo trečiąją vietą.

Puslapį parengė Gajutė ABELKIENĖ

(teminis puslapis „Čia aš gyvenu“)

Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode